Jis buvo pagamintas iš senų laikraščių. Juodai ir baltai - taip jis matė pasaulį. Nuo jo visuomet sklisdavo senų adresato nepasiekusių laiškų kvapas. Pageltusiomis laikraščių raidėmis buvo aprašomos jo mintys. Didžiulė pūga Alžyre. Du brazilai, pabėgę nuo lūšies. Beržų sulos kainų augimas... Jo veidas atspindėjo tiek daug. Jam buvo sunku apsiginti nuo smalsuolių, badančių jį smailiais pirštais. Visiems rūpėjo jo nuomonė, jo sausi žodžiai. Jo buvo daug visur. Bet iš tikrųjų nebuvo niekur. Tikrasis jis tupėjo susigūžęs tarp senų laikraščių, senų raidžių, senų straipsnių ir skelbimų. Mintinai mokėjo kiekvieną sakinį, kuris buvo ten parašytas arba bus išspausdintas rytoj anksti ryte. Tačiau jis nenorėjo kartoti. Jis svajojo kurti savo straipsnius. Būtent jo sakiniais turėjo būti išraižytas jo veidas. Dėl to jis turėjo būti baksnojamas smailiųjų pirštų. Jis tik norėjo pasenti kartu su savo raidėmis. Deja, skaitytojai trokšta tik juodo ir balto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą