Vanduo

Per šią valandą nuėjau du milimetrus.
Dramblio skrydis truko dvi milisekundes.
Laikrodžio rodyklė sustojo du kartus.
Pavėlavus dvi minutes galima prarasti du gyvenimus.
Du sykius nusičiaudėjo ūsuotas vyras.
Kažkur girdėjau, jog pyktis trunka du metus.
Per dieną reikia išgerti du litrus vandens.
Žmonės dažniausiai gyvena po du.
Du lietaus lašai gali pavirsti į audrą.
Susipešė du nelaimingi katinai.
Kad išgyvenčiau, reikia dviejų dalykų.
Vieną pamečiau,
Kito neradau.
Jūra yra tik viena.

(Ne)namai

Ant mano kaktos laša stogas.
Dideli variniai lašai.
Žinau,
Jie gali pradeginti odą.
Nieko nepakeisiu.
Jei ir galėčiau - nieko nekeisčiau.
Jeigu galėčiau - pakeisčiau viską.
Banali frazė.
Prie banalybės teks priprasti. Rytoj.
Šiandien
Negaliu pakęsti aplinkos veiksnių.
Tačiau tų lašų neįsiūlau niekam.
Stogas laša ant mano kaktos
Degindamas skyles.

Metas neatsisveikinti

Šeštadienis.
Tu gaudai žiogus.
Įprasta rutina.
Pagavęs apžiūri jų kojas.
Nariuotos.
Atrodo, tobulai žalios.
Neesi tikras, ar atskiri tokį atspalvį.
Pilkšvai žalią.
Rausvai žalią.
Liūdnai pasižiūri į mano pirštus.
Baltų žiogų dar teks paieškoti.
Štai vienas.
Bandė užšokt ant tavo nosies.
Bet nustryksėjo tolyn.

Palikite žinutę

Ne visi dviračiai sugeba važiuoti smėliu.
Juos stabdo netikęs skambutis.
Po ratais lendanti savižudė žuvėdra.
Nukritusi grandinė.
Kelyje pasipainiojusi pušies šaka.
Per ryškiai besijuokianti saulė.
Pažįstu žmogų, kuriam šios aplinkybės netrukdo minti pedalų.
Bandžiau jam pakuždėti, jog netrukdo ir man.
Nesupratau, ar išgirdo.

Skelbimas

Iki namų lieka vis mažiau.
Asfaltas ten sausesnis.
Nebijai paklysti. Paklausti. Tylėti.
Vyzdžiai pripratę prie tos pačios dulksnos.
Pripratę taip, jog nejučia pradeda žiovauti.
Jei nuspręsčiau iškeliauti,
Ieškočiau to, ką jau radau.
Pirkčiau butą jūsų name.

Pašiurpusi oda

Neišsigąsk,
Jei gatvėje dingsta šviesos.
Tamsa išbando operos solistės egzistenciją.
Jos niekas nesiklauso.
Neišsigąsk,
Jei žemėn sminga pilka dulkė.
Ji norėtų tapti lakūne,
Bet yra per pilka.
Neišsigąsk,
Jei nuo vandens pradeda tirpti tavo alkūnės ir mano raukšlėtos rankos.
O juk mums taip patiko lietus.

Eiti?

Įkvėpėme to paties oro.
Sakei, kad tau patinka obuoliai.
Gyvenai ten, kur nueiti neįmanoma.
Aš vis vien išsiruoščiau į kelią.
Dėl to paties oro.
Dėl obuolių.
Dėl nemigos ir drėgnos saulės.
Tik pasakyk.

Ploviklis

Rytas uosto išvalyto lango rėmą. 

Šnabžda tik vakar išmestos šiukšlės.

Tu kalbi it kaimynystėje gyvenantis kurčnebylis.

Jei užrašytum gatvėje tvyrančią gaivą,

Popierius nebebūtų riebaluotas

Nuo šaltame aliejuje verdančių mano minčių.

Prieš miegą

     Nes sausų pusryčių dėžutės dažniausiai būna baltos. Nes traukiniai niekada nevažiuoja atgal. Nes žvakė sudega, o vaškas pasilieka, nutiškęs ant palangės. Nes žemuogės gali būti ir nesaldžios. Nes sunku rasti A0 formato nuotraukų rėmelį. Nes močiutės saugoja tą pačią patalynę 42 metus. Nes ne visi ilgi atstumai gali būti įveikiami lėktuvu. Nes džiaugsmo ašaros tokios pat sūrios. Nes visus apgaubia panika dingus elektrai. Nes apžvalgos aikštelės leidžia pamatyti savo troškimus. Nes ne visos katės laka pieną. Nes ne visi šviestuvai naudojami pagal tikrąją funkciją. Nes gali užtekti ir 7 minučių miego. Nes sraiges, neturinčias namų, vadiname šliužais. Nes oro pavojaus sirenos atrodo pažįstamos. Nes kai kurie daugiabučiai ir po renovacijos lieka pilki. Nes triukšme įmanoma išgirsti tylą. Nes tyla kartais būna per tyli. Nes naktiniai autobusai važiuoja tik kas valandą. Nes ne visada užtenka perplaukti jūrą. Nes visi miestai daugmaž vienodi. Nes knygos papasakoja, kaip jautiesi. Nes nematant galima jausti. Nes kelionės gali būti lemtingos. Nes svarbiausio žmogus niekada nepasako. Todėl ir nenoriu tylėti. Pasišnekam?

Atsakymas

     Kai mano piniginė bus pripildyta smėlio, pirksiu baltą papūgą. Jei liks smėlio kruopelių, nupirksiu jai narvą.  Dalį smėlio pataupysiu, kad galėčiau išsiųsti papūgą tau registruotu paštu. Tačiau registracijos numerį pamiršiu ir niekuomet neseksiu siuntinio. Narvo nepakuosiu į jokias apsaugines plėveles ar paminkštinimus. Mėgstu natūralumą. Kai gausi šią staigmeną, paskambink. Mano numeris nepasikeitė per dvylika metų. Aš nepasakysiu, kaip rūpintis paukščiu. Po tavo skambučio pasikeisiu numerį. Tik noriu dar kartą išgirsti tą tylą, sklindančią iš telefono. Baltą, kaip papūga. Baltos papūgos ilgaamžės. Taip, jos moka kalbėti. Bet ši nekalbės. Aš taip liepiau. Tau pavyks ją prakalbinti. Ir ji tave išmokys kalbėti spalvotai. Tik ne mėlynai. Tuomet paimk paskutinius smėlio grūdelius ir atvažiuok 78 autobusu. Papūgą paleisk skristi ir nesek jos registracijos numerio. Mums jos nebereikės. Pamiršime viską, kas yra tokio pat baltumo.

Nebyliai

    O jeigu viskas būtų susagstyta sagomis? Negalėtume įeiti į prekybos centrą nusipirkti arbūzo. Negalėtume pažvelgti pro lango stiklą į liūties apkabintą gatvę. Negalėtume pažiūrėti net vienas kitam į akis. Ar į strazdanas. Užsagstytas būtų net ir įėjimas į biblioteką ar spurginę. Liktume alkani. Alkani ir neraštingi. Užsagstyti skėčiai spintoje prarastų norą apginti mus nuo dulksnos. Toje pačioje spintoje susagstyti drabužiai kabėtų nuobodžiaudami ir paliktų mus nuogus. Pažeidžiamus. Sagos, įsitvirtinusios mūsų kūnuose trukdytų mums judėti. Eiti. Sapnuoti. Užsagtytuose sapnuose galėtume tik kristi nuo daugiabučio stogo į prarają. Nei vienas nemėgstame laisvo kritimo. Būtume priversti pamėgti. Susagstytose gatvėse šliaužtų susagtytos, nuogos, laisvai krentančios minios. Jos kalbėtų sagomis sudarkyta kalba. Nebūtų įmanoma suprasti, kas šnekama. Protas būtų susagtytas. Ar taip nėra dabar? Prašau, atsekit.

Slėpynės

    Jis buvo pagamintas iš senų laikraščių. Juodai ir baltai - taip jis matė pasaulį. Nuo jo visuomet sklisdavo senų adresato nepasiekusių laiškų kvapas. Pageltusiomis laikraščių raidėmis buvo aprašomos jo mintys. Didžiulė pūga Alžyre. Du brazilai, pabėgę nuo lūšies. Beržų sulos kainų augimas... Jo veidas atspindėjo tiek daug. Jam buvo sunku apsiginti nuo smalsuolių, badančių jį smailiais pirštais. Visiems rūpėjo jo nuomonė, jo sausi žodžiai. Jo buvo daug visur. Bet iš tikrųjų nebuvo niekur. Tikrasis jis tupėjo susigūžęs tarp senų laikraščių, senų raidžių, senų straipsnių ir skelbimų. Mintinai mokėjo kiekvieną sakinį, kuris buvo ten parašytas arba bus išspausdintas rytoj anksti ryte. Tačiau jis nenorėjo kartoti. Jis svajojo kurti savo straipsnius. Būtent jo sakiniais turėjo būti išraižytas jo veidas. Dėl to jis turėjo būti baksnojamas smailiųjų pirštų. Jis tik norėjo pasenti kartu su savo raidėmis. Deja, skaitytojai trokšta tik juodo ir balto...

Konservatyvumas

    Sena balta taburetė žvelgė pro aprasojusį virtuvės langą. Skaičiavo, kiek kartų per minutę ji įkvepia gurkšnį oro. Oro, persismelkusio aviečių, marinuotų agurkų ir kardamono kvapo. Tą kvapą ji jaučia du tūkstančiai šešiasdešimt septintą kartą ir jai nepabosta. Ji nesigaili nieko, ką patyrė per tuos keliasdešimt metų, praleistų virtuvėje. Prisimena, kai dar naujagimė buvo suvystyta į dėžę ir pargabenta iš baldų fabriko. Balta kaip snaigės. Nei dėmelės. Ji buvo kantri, kai ją stumdė šių namų vaikai, kai jie užlipdavo ant jos pamiršę nusiauti purvinus batus, o juk taip reikėjo pasiekti ką nors nuo lentynos. Ji užaugo kartu su jais. Kiekvieną dieną ji „sėdėdavo“ prie pietų ar vakarienės stalo, niekas nebuvo skundęsis jos nepatogumu. Ji niekad nėra pakišusi kam nors kojos. Niekieno mažasis kojos pirščiukas nėra pravirkęs nuo jos prisilietimo. Ji buvo įvairiapusė - galėjo dirbti kopėčiomis ar net patarnauti už savo tėvą stalą. O kartais būdavo popieriaus lapas, švari drobė. Turbūt dėl savo baltumo, kuris bėgant akimirkoms tapo rusvai pilkšvas. Dabar senutė taburetė žvelgia prio aprasojusį virtuvės langą. Ji pavargo laikyti kiekvieno prisėdusiojo svorį. Mieliau išeitų į pensiją ir laikytų gėlių vazonėlius. Juk kėdžių pasirinkimas dabar platus, nebe deficitas, todėl neturėtų būti sunku surasti jai įpėdinę. Tačiau jai įstrigo prieš devynias su puse minutės pasakyti šių namų šeimininko žodžiai - „Mes jos neišmesim. Ir čia ne kėdė. Čia taburetė.“.

Bėglys

     Jį suvalgė tekanti saulė. Sugraužė kiekvieną skiemenį iš jo rusvų puslapių. Išdegino skylę kelių centimetrų storumo odiniame viršelyje. Išblukino auksinėmis raidėmis išsiuvinėtą pavadinimą. Jis apako. Tapo bevardis. Išblukęs ir nepastebimas. Jis klajojo po drėgnas gatves tik naktį slėpdamasis nuo alkanos saulės. Nuo viską nutvieskiančios nejaukios šviesos. Ne daugelis sugebėjo jį sutikti. Ne kiekvienas sutikęs galėjo jį pamatyti. Jo vienintelis noras buvo žinoti kiek valandų. Ar jau artėja aušra. To jis klausė sutiktų praeivių. Atsakymo sulaukdavo retai. Argi kas nors pastebi bevardį padarą. Bevardį miegančiomis akimis.. Bėgantį nuo to, kas kiekvieną rytą priverčia mintis sugrįžti iš kitokios, nuosavos visatos. Būtent to jis ir bijojo - palinkti tą pasaulį. Tačiau šiandien jo rusvi puslapiai baigėsi. Jie liks dulkėti kažkieno rusvoje lentynoje. Kažkas vis dar galės bandyti jį sutikti iki 4 valandos ryto savosios visatos gatvėse. Naktį juk viskas gražiau. Dieną visi tampa akli. Tekanti saulė suvalgo juos pusryčiams.

Viso

     Mano venose sustingo vėjas. Jis pavargo jomis tekėti. Nusprendė, jog čia jam pernelyg nyku. Kraujagyslės per daug melsvos. Per ilgos. Liūdnos. Vėjas tikėjosi galėsiąs būti gaiviu ir pilna burna besišypsančiu vasaros dvelksmu. Tačiau mano kraujotakos sistemoje jis sugebėjo atskleisti tik atšiaurią savo pusę. Mano vėjas nenorėjo griauti. Jis norėjo statyti. Statyti dangoraižius. Ręsti sodybas. Žaisti gyvenimą. Pustyti smėlį tarsi vaikas. Manosiose venose šis vėjavaikis nepatyrė jokių linksmybių. Vėjas buvo priverstas gintis nuo kasdieninio klausimų griaustinio. Slėptis nuo šio mano kraujagyslių kertelėse. Jis vis dar kvepia po vakarykščio lietaus. Turėjo kvepėti ir prieš šiandieninę liūtį. Tačiau skendimas melsvame vandenyje mano melsvosiose venose sukėlė vėjui ligą skambiu pavadinimu - gripą. Bent jau jis bandė man tai pakuždėti. Aš negirdėjau. Sužinojau tik šiandien, kai vėjas sustingo mano venose. Reikėtų pagerbti jo atminimą. Ateikite.

Pavasaris

Tirpsta pilkšvas sniegas.

Tirpsta iš šaldytuvo ištraukti vaniliniai ledai.

Tirpsta krintantys meteorai.

Tirpsta pamesti katės ūsai.

Tirpsta ligonio šypsena.

Tirpsta parafininės žvakės bažnyčioje.

Tirpsta deginama žolė.

Tirpsta prieš aštuonerius metus išsiųsti laiškai.

Tirpsta kreidele piešti piešiniai.

Tirpsta lede užšalusios žuvys.

Tirpsta melsvi muilo burbulai.

Tirpsta senuko dviračio tepalai.

Tirpsta pelėdos ūkimas.

Tirpsta vaiko krizenimas.

Tirpsta pėdų įspaudas cemente.

Tirpsta jūros sudrėkintas smėlis.

Tirpsta pažadėtas laikas.

Tirpsta strazdanos ant skruostų.

Tirpsta akimirka.

Viskas laikina.

Laukiu šalnos.

Liga

   Sėdžiu tuščiame kambaryje. Čia nėra baldų, nėra nei apdulkėjusių paveikslų rėmų, nėra ir sienų spalvų. Negirdžiu šurmulio garso iš gatvės, pažįstamų balsų iš kitų kambarių. Net nenutuokiu, ar kiti kambariai egzistuoja. Kažkada maniau, kad taip. Užmiršau.. Bespalvės sienos mirksi man savo stiklinėmis akimis. Bijau joms ką nors atsakyti. Už netinkamus žodžius jos gali pradėti trauktis ir suspausti mane viduje. O man jau pasirodė, kad išgirdau lietaus šnabždesį. Toks garsas suteikia vilties, jog už šių sienų driekiasi kitų kambarių virtinė. Šnabždėjimas įrodo, kad išoriniame pasaulyje juokiasi gyvenimas. Jo juokas užkrečiamas kaip sloga. Kai išeisiu iš tuščiojo kambario, prižadu pamėginti užsikrėsti. Jei niekas per prievartą nesuleis man skiepų, tapsiu nepagydomu ligoniu. Girdžiu, kaip aplinkiniuose kambariuose šnabždamasi, kad toks jau esu. Tuščias kambarys sėdi manyje.

Viltis sudužti

     Turbūt bespalvis vėjas pučia tik tam, kad, atsitrenkęs į blizgantį lango stiklą, galėtų lėkti atgal į bangas. Turbūt rūkas apglėbia gatves savo kaulėtais pirštais norėdamas leisti mums suprasti, kas yra nežinomybė. Turbūt stiklainio dangteliui suteikta graži spalva dėl bandymo užmaskuoti beskonybę to stiklainio ertmėje. Turbūt šiukšlės smirda siekdamos nukreipti dėmesį nuo žmonių šypsenų. Turbūt ir žmonės šypsosi bandydami nuslopinti šaltį savo kraujagyslėse. Turbūt tas šaltis kyla iš beskonybės stiklainyje spalvotu dangteliu. Turbūt ir iš nežinomybės, kurią taip mėgsta bedantis rūkas ir mano vardą šniokščiantis lietus. Turbūt mano pavadinimas taip pat pripildytas šalčio. Turbūt to pačio šalčio, kurį jaučia kažkas kitas savosiose kraujagyslėse. Turbūt jis laiko beskonybės kupiną stiklainį antrajame stalčiuje iš kairės. Turbūt laukia, kol mano spengiantis vardas sušaldys tą beskonybę į tviskantį ledą ir ji suduš savo šukėmis perskeldama ir spalvotąjį dangtelį. Turbūt tada išsiveršime iš stalčiaus kartu ir būsime laisvi kaip bespalvis vėjas, kuriantis savas spalvas.. Turbūt..

Lėktuvai be sparnų

     Skristi. Pirmoji ką tik iš kiaušinio išsiritusio paukščiuko svajonė. Pirmasis vaiko, pamačiusio aitvarą, noras. Pirmasis nepripažinto poeto siekis. Pirmasis ką tik į pakilimo taką įvažiavusio lėktuvo tikslas. Kuo juos vilioja tas beribis mėlynas plotas virš mūsų? Savo baltais, tarsi kiro plunksna, debesimis? Žvaigždėmis, blyksinčiomis it žvakės kaimo kapinaitėse per lietų? O gal visgi tai tik paprasčiausias noras pažvelgti į išvaikščiotus takus iš aukščiau.. Tik kažin, ar tas geležinis albatrosas pakils į mėlyną skliautą, jei nesuteiksi jam sparnų. Besparniai paukščiai nesugeba skraidyti. Besparniai lėktuvai neegzistuoja. Tik žmonės vis dar gali gyventi be sparnų, nors vaizduojasi jų siekiantys. O nesugebėję pakilti, apkarpo plunksnas ir kitiems. Norėčiau tikėti, kad besparniai žmonės tik iliuzija. Norėčiau, kad kiekvienas mokėtų skrosti orą kaip kregždė, sakalas ar iš metalo išlydytas jų gentainis.. Skrydis. Paskutinis paukščio gyvenimo momentas. Paskutinis rašytojo šypsnis atsiimant Nobelio premiją. Paskutinis lėktuvo atodūsis prieš įvykstant katastrofai. Paskutinė žmogaus mintis prieš užmerkiant akis..

Musė

   Ar pasaulyje egzistuoja padaras, menkesnis už musę? Taip, tą pačią musę, kuri tupėdama ant pradėjusios pūti banano žievės stebi drugelius ir pavydi jiems sparnų. Ji visada pasirodo kaip nekviesta viešnia ir būtent tada, kai jos draugijos mažiausiai pageidaujama. Šio vabzdžio sparnelių dūzgimas nervina net aistringiausią gamtininką, garsėjantį visų gyvių mylėtojo vardu. Rytais musė pažadina jį mažomis, nežinia kur apsilankiusiomis kojytėmis ropinėdama ant suragėjusios pėdų odos. Ji niekuomet nesistebi, kai yra be gailesčio prispaudžiama spalvoto žurnalo viršelio. Tačiau net ir šio padaro akyse sustingsta visas pasaulis. Argi egzekucijos vykdytojas nepavydi muselei jos sparnų? Negi jis mano, kad vabalui patinka jo būvimas šalia? Argi jo suragėjusios pėdos nemindo atskiro pasaulio, esančio per kelis centimetrus nuo žemės paviršiaus? Ar pasaulyje egzistuoja padaras, žiauresnis už žmogų?

Traukinys

   Kada paskutinį kartą važiavai traukiniu? Turbūt atsakytum, kad 1945-ųjų vasarą, kai grįžai iš karo vienišas, bet gyvas. O gal paminėtum 1976-uosius, kai važiavai atostogauti prie Juodosios jūros? Gal sugrįžtum į 1854-uosius metus, kuomet keliavai į senelių plantaciją kitoje valstijoje. Tuomet aš tau užduočiau kitą klausimą - ar tu keliauji laiku? Jei tavo atsakymas būtų teigiamas, paprašyčiau pasiimti mane kartu. Aš taip pat norėčiau išgirsti to seno garvežio dundesį, užuosti jo dūmų kvapą.. Taip keliaujant tu man galėtum aprodyti antikinę Graikiją, galėtume pajusti inkvizicijos laužo liepsnų liežuvius, stebėtume, kaip Mikelandželas tapo Siksto koplyčios freskas ar kaip Aleksandras Belas sukonstruoja pirmąjį telefoną. O galbūt duotume sausainio trupinėlį vaikui, besislepiančiam viename lagerio barakų? Pamatyčiau, kaip nuvirsta Berlyno siena.. Jau rytoj ketinu keliauti į geležinkelio stotį ir laukti to juodo blizgančio traukinio, kuris nuvežtų mane atgal. Galbūt kraupūs praeities įvykiai išnyktų jo dūmuose, o geruosius jis sugrąžintų mums? 

   Didžiuojuosi žmogumi, kuris išrado traukinį..