Bėglys

     Jį suvalgė tekanti saulė. Sugraužė kiekvieną skiemenį iš jo rusvų puslapių. Išdegino skylę kelių centimetrų storumo odiniame viršelyje. Išblukino auksinėmis raidėmis išsiuvinėtą pavadinimą. Jis apako. Tapo bevardis. Išblukęs ir nepastebimas. Jis klajojo po drėgnas gatves tik naktį slėpdamasis nuo alkanos saulės. Nuo viską nutvieskiančios nejaukios šviesos. Ne daugelis sugebėjo jį sutikti. Ne kiekvienas sutikęs galėjo jį pamatyti. Jo vienintelis noras buvo žinoti kiek valandų. Ar jau artėja aušra. To jis klausė sutiktų praeivių. Atsakymo sulaukdavo retai. Argi kas nors pastebi bevardį padarą. Bevardį miegančiomis akimis.. Bėgantį nuo to, kas kiekvieną rytą priverčia mintis sugrįžti iš kitokios, nuosavos visatos. Būtent to jis ir bijojo - palinkti tą pasaulį. Tačiau šiandien jo rusvi puslapiai baigėsi. Jie liks dulkėti kažkieno rusvoje lentynoje. Kažkas vis dar galės bandyti jį sutikti iki 4 valandos ryto savosios visatos gatvėse. Naktį juk viskas gražiau. Dieną visi tampa akli. Tekanti saulė suvalgo juos pusryčiams.

Viso

     Mano venose sustingo vėjas. Jis pavargo jomis tekėti. Nusprendė, jog čia jam pernelyg nyku. Kraujagyslės per daug melsvos. Per ilgos. Liūdnos. Vėjas tikėjosi galėsiąs būti gaiviu ir pilna burna besišypsančiu vasaros dvelksmu. Tačiau mano kraujotakos sistemoje jis sugebėjo atskleisti tik atšiaurią savo pusę. Mano vėjas nenorėjo griauti. Jis norėjo statyti. Statyti dangoraižius. Ręsti sodybas. Žaisti gyvenimą. Pustyti smėlį tarsi vaikas. Manosiose venose šis vėjavaikis nepatyrė jokių linksmybių. Vėjas buvo priverstas gintis nuo kasdieninio klausimų griaustinio. Slėptis nuo šio mano kraujagyslių kertelėse. Jis vis dar kvepia po vakarykščio lietaus. Turėjo kvepėti ir prieš šiandieninę liūtį. Tačiau skendimas melsvame vandenyje mano melsvosiose venose sukėlė vėjui ligą skambiu pavadinimu - gripą. Bent jau jis bandė man tai pakuždėti. Aš negirdėjau. Sužinojau tik šiandien, kai vėjas sustingo mano venose. Reikėtų pagerbti jo atminimą. Ateikite.

Pavasaris

Tirpsta pilkšvas sniegas.

Tirpsta iš šaldytuvo ištraukti vaniliniai ledai.

Tirpsta krintantys meteorai.

Tirpsta pamesti katės ūsai.

Tirpsta ligonio šypsena.

Tirpsta parafininės žvakės bažnyčioje.

Tirpsta deginama žolė.

Tirpsta prieš aštuonerius metus išsiųsti laiškai.

Tirpsta kreidele piešti piešiniai.

Tirpsta lede užšalusios žuvys.

Tirpsta melsvi muilo burbulai.

Tirpsta senuko dviračio tepalai.

Tirpsta pelėdos ūkimas.

Tirpsta vaiko krizenimas.

Tirpsta pėdų įspaudas cemente.

Tirpsta jūros sudrėkintas smėlis.

Tirpsta pažadėtas laikas.

Tirpsta strazdanos ant skruostų.

Tirpsta akimirka.

Viskas laikina.

Laukiu šalnos.

Liga

   Sėdžiu tuščiame kambaryje. Čia nėra baldų, nėra nei apdulkėjusių paveikslų rėmų, nėra ir sienų spalvų. Negirdžiu šurmulio garso iš gatvės, pažįstamų balsų iš kitų kambarių. Net nenutuokiu, ar kiti kambariai egzistuoja. Kažkada maniau, kad taip. Užmiršau.. Bespalvės sienos mirksi man savo stiklinėmis akimis. Bijau joms ką nors atsakyti. Už netinkamus žodžius jos gali pradėti trauktis ir suspausti mane viduje. O man jau pasirodė, kad išgirdau lietaus šnabždesį. Toks garsas suteikia vilties, jog už šių sienų driekiasi kitų kambarių virtinė. Šnabždėjimas įrodo, kad išoriniame pasaulyje juokiasi gyvenimas. Jo juokas užkrečiamas kaip sloga. Kai išeisiu iš tuščiojo kambario, prižadu pamėginti užsikrėsti. Jei niekas per prievartą nesuleis man skiepų, tapsiu nepagydomu ligoniu. Girdžiu, kaip aplinkiniuose kambariuose šnabždamasi, kad toks jau esu. Tuščias kambarys sėdi manyje.