Konservatyvumas

    Sena balta taburetė žvelgė pro aprasojusį virtuvės langą. Skaičiavo, kiek kartų per minutę ji įkvepia gurkšnį oro. Oro, persismelkusio aviečių, marinuotų agurkų ir kardamono kvapo. Tą kvapą ji jaučia du tūkstančiai šešiasdešimt septintą kartą ir jai nepabosta. Ji nesigaili nieko, ką patyrė per tuos keliasdešimt metų, praleistų virtuvėje. Prisimena, kai dar naujagimė buvo suvystyta į dėžę ir pargabenta iš baldų fabriko. Balta kaip snaigės. Nei dėmelės. Ji buvo kantri, kai ją stumdė šių namų vaikai, kai jie užlipdavo ant jos pamiršę nusiauti purvinus batus, o juk taip reikėjo pasiekti ką nors nuo lentynos. Ji užaugo kartu su jais. Kiekvieną dieną ji „sėdėdavo“ prie pietų ar vakarienės stalo, niekas nebuvo skundęsis jos nepatogumu. Ji niekad nėra pakišusi kam nors kojos. Niekieno mažasis kojos pirščiukas nėra pravirkęs nuo jos prisilietimo. Ji buvo įvairiapusė - galėjo dirbti kopėčiomis ar net patarnauti už savo tėvą stalą. O kartais būdavo popieriaus lapas, švari drobė. Turbūt dėl savo baltumo, kuris bėgant akimirkoms tapo rusvai pilkšvas. Dabar senutė taburetė žvelgia prio aprasojusį virtuvės langą. Ji pavargo laikyti kiekvieno prisėdusiojo svorį. Mieliau išeitų į pensiją ir laikytų gėlių vazonėlius. Juk kėdžių pasirinkimas dabar platus, nebe deficitas, todėl neturėtų būti sunku surasti jai įpėdinę. Tačiau jai įstrigo prieš devynias su puse minutės pasakyti šių namų šeimininko žodžiai - „Mes jos neišmesim. Ir čia ne kėdė. Čia taburetė.“.