Nebyliai

    O jeigu viskas būtų susagstyta sagomis? Negalėtume įeiti į prekybos centrą nusipirkti arbūzo. Negalėtume pažvelgti pro lango stiklą į liūties apkabintą gatvę. Negalėtume pažiūrėti net vienas kitam į akis. Ar į strazdanas. Užsagstytas būtų net ir įėjimas į biblioteką ar spurginę. Liktume alkani. Alkani ir neraštingi. Užsagstyti skėčiai spintoje prarastų norą apginti mus nuo dulksnos. Toje pačioje spintoje susagstyti drabužiai kabėtų nuobodžiaudami ir paliktų mus nuogus. Pažeidžiamus. Sagos, įsitvirtinusios mūsų kūnuose trukdytų mums judėti. Eiti. Sapnuoti. Užsagtytuose sapnuose galėtume tik kristi nuo daugiabučio stogo į prarają. Nei vienas nemėgstame laisvo kritimo. Būtume priversti pamėgti. Susagstytose gatvėse šliaužtų susagtytos, nuogos, laisvai krentančios minios. Jos kalbėtų sagomis sudarkyta kalba. Nebūtų įmanoma suprasti, kas šnekama. Protas būtų susagtytas. Ar taip nėra dabar? Prašau, atsekit.

Slėpynės

    Jis buvo pagamintas iš senų laikraščių. Juodai ir baltai - taip jis matė pasaulį. Nuo jo visuomet sklisdavo senų adresato nepasiekusių laiškų kvapas. Pageltusiomis laikraščių raidėmis buvo aprašomos jo mintys. Didžiulė pūga Alžyre. Du brazilai, pabėgę nuo lūšies. Beržų sulos kainų augimas... Jo veidas atspindėjo tiek daug. Jam buvo sunku apsiginti nuo smalsuolių, badančių jį smailiais pirštais. Visiems rūpėjo jo nuomonė, jo sausi žodžiai. Jo buvo daug visur. Bet iš tikrųjų nebuvo niekur. Tikrasis jis tupėjo susigūžęs tarp senų laikraščių, senų raidžių, senų straipsnių ir skelbimų. Mintinai mokėjo kiekvieną sakinį, kuris buvo ten parašytas arba bus išspausdintas rytoj anksti ryte. Tačiau jis nenorėjo kartoti. Jis svajojo kurti savo straipsnius. Būtent jo sakiniais turėjo būti išraižytas jo veidas. Dėl to jis turėjo būti baksnojamas smailiųjų pirštų. Jis tik norėjo pasenti kartu su savo raidėmis. Deja, skaitytojai trokšta tik juodo ir balto...